Šį paveikslą įkvėpė straipsnis apie karo zonoje paliktus šunis: jie buvo pririšti prie suolų tam, kad nebėgtų paskui autobusus, kuriais jų šeimininkai paliko šalį.
Šis paveikslas vaizduoja tamsiąją šunų veislynų pusę, kuomet gyvos būtybės traktuojamos kaip pelno įrankis. Veisimo praktika kelia nerimą, ypač kai pranešimai atskleidžia, jog su gyvūnais elgiamasi itin neetiškai — laikomi ankštuose narvuose net savo pačių išmatose.
Lietuvoje šunų prieglaudos yra giliai įsišaknijusi problema, kylanti iš abejotino visuomenės požiūrio į gyvūnus. Net mūsų konstitucija gyvūnus apibrėžia tik kaip nuosavybę, todėl nenuostabu, kad mes, kaip visuomenė, rodome mažai — jei išvis — pagarbos. Toks nebrandus požiūris į gyvastį lėmė prieglaudų paplitimą visoje Lietuvoje.
Dėl prieglaudų pertekliaus sunku kontroliuoti jų veiklą, kurios neatitinka elementarių taisyklių, higienos standartų ir reglamentų. Kiekvienas gali atidaryti prieglaudą, o ypač neatsakingi — o kartais ir iš tiesų piktybiški — asmenys, išnaudojantys gyvūnus kaip pelno šaltinį.
Prieglaudos veikia savanorių principu, todėl gyvūnai negauna pakankamai dėmesio ir bazinės priežiūros. Daugelis į prieglaudas patekusių gyvūnų ten praleidžia visą likusį gyvenimą, dažnai dėl savo prastos išvaizdos ir blogėjančios sveikatos, kurią nulemia netinkamos prieglaudų sąlygos. Ilgalaikis uždarymas narvuose atima iš daugelio šunų gebėjimą socializuotis — jie tampa prislėgti ir neramūs. Tai dažnai pasireiškia pertekliniu lojimu ar netinkamu šlapinimusi, nes ilgas laikymas narve sutrikdo jų natūralius instinktus. Žmonės, pasiimdami šunis ar kates iš prieglaudų, nesuvokia šių aspektų, tad neretai gyvūnai grąžinami atgal į prieglaudas.
Savanoriai stengiasi „parduoti“ šunis kurdami patrauklias jų nuotraukas, kad šie išsiskirtų tarp šimtų kitų prieglaudos interneto svetainėse (daugelis žmonių renkasi augintinį vien pagal išvaizdą).
Jauni šuniukai, kačiukai yra labiausiai geidžiami, tačiau po kurio laiko ir jie yra grąžinami, kai šeimininkai supranta, jog neturi pakankamai laiko ar noro įsipareigoti. Būtent dėl neatsakingų globotojų daugelis gyvūnų patiria traumą ir išsiugdo ilgalaikį nepasitikėjimą žmonėmis kaip patikimais globėjais.
Man teko išgelbėti senjorą (šunį) iš vienos baisiausių prieglaudų Vilniaus rajone, prieglaudos savininkė gerai žinoma dėl neetiško elgesio su šunimis, kurių, beje, pati net nemėgstanti, tad jų laikymo sąlygos atitinkamos – tragiškos. Mano išgelbėtam šuniui sunyko ne tik raumenys, bet ir išsivystė lėtinės sveikatos problemos dėl itin prastų prieglaudos sąlygų.
